Juozas Malinauskas: krūviai fermoje nemaži, bet darbas perkūniškai įdomus!

Juozas Malinauskas – vienas iš tų dviejų žmonių, kurie pirmieji ėmėsi darbo krevečių fermoje. Nuo to laiko čia daug kas pasikeitė, tačiau darbams ir naujiems planams galo nematyti.

Juozai, kokios jūsų pareigos?

Esu technologo padėjėjas. Visokie montavimo darbai, sistemų perdarymas, konstrukcijų atnaujinimas ir taisymas – tai mano pareigos. Fermoje sukonstruotos sistemos šiuo metu jau neatitinka reikalavimų, jas reikia atnaujinti, optimizuoti, todėl reikalų į valias. O dar visokių papildomų darbų darbelių atsiranda.

Taigi tai daugiau techninis darbas?

Ir techninis, ir kūrybinis. Gaunu nurodymus, ką reikia pasiekti, kaip turėtų atrodyti rezultatas, o kokiu būdu tą rezultatą gauti – va, čia jau reikia pagalvoti. Mes savo technologijas kuriame patys, nėra nuo ko nusižiūrėti. Todėl ir fiziškai padirbėti tenka, ir smegeninę pasukti. 

Kaip čia įsidarbinote?

Esu baigęs mechanizatorių fakultetą Žemės ūkio akademijoje. Savo priešpaskutinėje darbovietėje išdirbau apie 7-8  metus. Darėsi nuobodu, jutau, kad nejudu į priekį, darbas tapo nemalonia prievole. Todėl pradėjau dairytis kito, nagrinėti skelbimus ir siuntinėti CV. Mane pakvietė į pokalbį, pasirodžiau tinkamas. Tuo metu rinkausi iš dviejų pasiūlymų ir šitas man buvo įdomesnis.

Pradėjote dirbti tada, kai ši ferma tik startavo. Koks buvo didžiausias iššūkis?

Jau po savaitės išsigandau, kad nepajėgsiu atlikti tiek visko, kiek iš manęs tikimasi. Patirties turiu, darbo nebijau, bet rankos tik dvi. Tuo metu buvome dviese – aš ir technologas Mantas. Viską reikėjo perdaryti ir visi darbai gulė ant mūsų pečių. Sukausi kaip voverė rate, dirbau net be pietų pertraukų ir mačiau, kad nespėju. 

Prisimenu, kaip visas mozotas iššokau iš baseino, nudrožiau tiesiai pas direktorių ir pasakiau, kad pasiduodu ir noriu išeiti. Jis mane nuramino, kad viskas gerai ir kad nereikia nervintis. Taip ir likau.

Nesigailite?

Oi, tikrai ne. Krūvis čia didelis, dirbu 5 dienas po 8 ir daugiau valandų – bet perkūniškai įdomu! Jokios monotonijos mūsų darbotvarkėje nerasite, o dabar jau ir kolektyvas didesnis, todėl viskas stojasi į savo vietas.

Kas labiausiai patinka?

Ta kūrybiškoji darbo dalis. Viską statome, kuriame patys. Dirbti reikia ir raumenimis, ir smegenimis. Aišku, būna, kad konstruoji ir matai, jog nieko neišeis. Tada tenka iš naujo permąstyti, perdaryti. Nervas suima kuriam laikui, tačiau, kai matai, kad veikia, kad tavo darbas duoda norimus rezultatus – tada tikrai jautiesi savimi patenkintas.

Esate ragavęs fermoje išaugintų krevečių? Ar jos tikrai skanesnės?

Krevečių aš buvau ragavęs, tačiau šaldytų. Nepatiko visiškai. Kai direktorius pirmą kartą pasiūlė paragauti mūsiškių, atsisakiau, paaiškinau, kad nemėgstu. Paskui iš bendradarbių vis girdėdavau, kad labai skanu, kad tikrai skiriasi nuo atvežtinių. Man darėsi vis smalsiau. Kai kitą kartą mums dalijo krevetes, savo dalies nebeatsisakiau, o parsinešiau namo paragauti. Galiu patvirtinti, kad tikrai labai skanu, o su anomis, mano kažkada ragautomis, nėra nė ko lyginti.



______________________________________________________________________________

Mantas Brazauskas: 80 procentų mano darbo yra kūryba, o tai veža!

Šįkart kviečiame susipažinti su žmogumi, be kurio krevečių ferma kaipmat nustotų funkcionuoti. Mantas Brazauskas su mumis dirba nuo 2018 metų ir yra atsakingas praktiškai už viską.

Mantai, kokios jūsų pareigos?

Esu technologas, projektų vadovas, krevečių auginimo technologijos kūrėjas ir kitoks specialistas, kokio tik reikia fermai. Baigiau akvakultūros technologijų bakalauro studijas VDU Žemės ūkio akademijoje. Jau mokydamasis dirbau Norvegijos kapitalo įmonėje žuvų auginimo specialistu. Vėliau toji įmonė persikėlė į Klaipėdą ir man su ja tapo nepakeliui. Kaip tik tada „Local Ocean“ ieškojo technologo, paskambino į universitetą, o aš pasirodžiau tinkamas.

Šiuo metu esu atsakingas už tinkamą fermos sistemų funkcionavimą, jų tobulinimą, visų darbuotojų darbo organizavimą, klaidų analizavimą, taip pat darbų, kuriuos reikės atlikti ateityje, planavimą.

Kas labiausiai patinka šiame darbe?

Įprastos, jau atidirbtos technologijos man neįdomios. Krevečių fermoje vyksta nuolatinė kūryba. Rutiniški darbai apima apie 20 procentų visos mano veiklos. Šita sritis nėra tokia, kur galima gauti išsamias instrukcijas, pasižiūrėti, kaip daro kiti ir tai atkartoti.

Kokie pagrindiniai sunkumai?

Kaip sakiau, mes patys kuriame visą technologiją. Teorinės medžiagos apie krevetes ir jų auginimą yra, tačiau ji negali būti taikoma 100 procentų. Reikia analizuoti tą medžiagą, remtis jau turima patirtimi ir daryti sprendimus. Ši darbo dalis ne tik sunkiausia, bet ir įdomiausia.

Taip pat tai didžiulė atsakomybė. Mūsų fermoje klaidos kainuoja brangiai, geriau, kad jų nebūtų, tačiau situacijų pasitaiko visokių. Iškilus bėdoms ar nesklandumams, visos durys atsidaro į mano pusę, visi skambučiai taip pat skirti man – nes juk aš esu viso proceso koordinatorius. Na, bet juk taip ir vyksta augimas. Per tokius iššūkius išsivysto teisingas kritinis mąstymas, naudingas ne tik krevečių fermoje, bet ir kitose gyvenimo srityse.

Ar nebūna, kad net laisvą dieną reikia keltis ir skubėti gelbėti padėties?

Dažnai atlieku konsultacijas telefonu, tačiau tenka ir nuvažiuoti. Todėl net ir per išeigines stengiuosi per daug nenutolti nuo darbovietės.

Koks buvo didžiausias iššūkis?

Tikriausiai tas, kad atėjęs dirbti, radau tik fermos kontūrus ir neteisingai sukonstruotas sistemas. Beveik viską reikėjo perdaryti. Pats montavau rezervuarus, keičiau vamzdymus. Kliuvo visokių darbų, tačiau dabar puikiai gaudausi, kas ir kur padaryta bei kaip veikia.

Kas labiausiai patiko šiame darbe?

Ypatingai sužavėjo šio verslo siekis išlikti darnoje su aplinka. Iki įsidarbinant čia, sunkiai įsivaizdavau, kad įmanomos tokios sistemos, kurios į aplinką išmestų 0 procentų atliekų. Mes jų šiek tiek išmetame, tačiau matau, kad galime ir tą 0 pasiekti. Net ir panaudoto vandens iš rezervuarų neišpilame, išvalome ir jame vėl gali augti krevetės.

Taip pat labai gera matyti savo darbo rezultatus, suprasti, kad galime pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad mūsų sistemos veikia, kad sugebame Lietuvoje užauginti aukštos kokybės krevetes ir tiekti jas vartotojams. Būna, kad pirkėjai atvyksta tiesiai į fermą. Tenka pačiam gaudyti vėžiagyvius, juos pakuoti ir atiduoti į rankas.

Krevetes tiekiame atšaldytas lede. Nuo pagavimo iki atidavimo klientui dažnai praeina vos valanda (jei tiekiame į prekybos centrą, užtrunka kiek ilgiau). Šviežesnio produkto ir būti negali. Skanumėlis!

—————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-

ŠOKIRUOJANTI TIESA APIE KREVEČIŲ ŪKIUS

Video reportažai:  

Pirmasis tinklalapio įrašas!

Asta Bingelyte / Biochemist

Asta Bingelytė: krevečių ūkyje nuobodžių dienų nebūna

Krevetės – mūsų ūkio dėmesio centras, tačiau jos taip šauniai jame neklestėtų, jei ne ištikimi darbuotojai, kasdien nuoširdžiai atliekantys savo darbą. Norime pristatyti jums krevečių ūkio mikrobiologę Astą Bingelytę.

Asta, galite papasakoti, kaip atsidūrėte krevečių ūkyje ir kodėl jame pasilikote?

Baigiau VDU taikomosios biochemijos magistro studijas ir pradėjau dairytis darbo. Buvau atvira įvairiems pasiūlymams, nors, aišku, norėjau kažko artimo savo specialybei, kad per daug nuo jos nenutolčiau. Taip pat nenorėjau per daug nutolti ir nuo Kauno – juk čia ir šeima, ir pažįstami, ir draugai. Pasiūlymą darbui iš „Local Ocean“ gavau per Linkedin ir juo susidomėjau. 

Vykdama susipažinti su pasiūlytomis pareigomis, nežinojau ko tikėtis. Supratau tiek, kad tai kažkas nematyto ir negirdėto – ūkis, kuriame auginamos ne karvės, ne kiaulės, o krevetės. Pirmas įspūdis buvo toks, kad patekau į man svetimą, nesuprantamą, tačiau kažkuo labai artimą vietą. Patiko viskas – ir žmonės, ir vieta, ir egzotiški vėžiagyviai (pirmą kartą mačiau gyvą krevetę). Taigi, labai apsidžiaugiau, kad mano turimų žinių užteko ir buvau priimta.

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi dirbti?

Man viskas čia patiko, atrodė labai įdomu, tačiau, aišku, buvo ir tų sunkumų. Visų pirma turėjau adaptuotis prie karščio. Ūkyje palaikoma 30 laipsnių oro temperatūra. Visada buvau šaltamėgė, todėl pradžioje beveik alpau, tačiau prisitaikiau ir dabar jaučiuosi gerai. 

Taip pat reikėjo adaptuotis prie nesterilios aplinkos. Mano pagrindinės pareigos yra prižiūrėti, kad vandenyje, kuriame auga krevetės, nuolat būtų joms tinkama bakterinė terpė. Bakterijas studijų metu mes augindavome kolbose, o laboratorijose būdavo švaru, gražu, sterilu. Ūkyje tokios švaros palaikyti neįmanoma. Tai lyg didžiulė laboratorija, tačiau visi eksperimentai joje vyksta labiau „buitinėmis“ sąlygomis.

Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ką jūs konkrečiai veikiate ūkyje?

Esu atsakinga už auginamų krevečių mikrobiologinių parametrų priežiūrą, probiotikų taikymą ekosistemos biobalansui bei sveikai krevečių virškinamojo trakto mikroflorai palaikyti. Per savaitę 1-2 kartus atlieku vandens cheminių ir fizikinių parametrų matavimus. Taip pat vykdau visus papildomus rutininius ūkio darbus ar padedu juos atlikti kolegoms (baseinų valymas, krevečių šėrimas ir t. t.).

Krevetės – jautrūs organizmai. Svarbu užtikrinti, kad vanduo būtų tinkamos temperatūros bei sudėties. Žmogui iš gatvės jis mūsų baseinuose pasirodytų dumblinas, nešvarus, tačiau tokią išvaizdą vandeniui suteikia jame gyvuojanti bakterinė ekosistema. Tinkamas kiekis tam tikrų rūšių bakterijų valo vandenį nuo nešvarumų bei nesuėsto maisto likučių, kolonizuoja krevečių žarnynus ir užtikrina tinkamą jų imuninės sistemos funkcionavimą. Tokią mikrobiologinę terpę vandenyje reikia palaikyti nuolat, antraip gyvūnai ims gaišti.

Kas labiausiai patinka šiame darbe?

Tai, kad viskas! Tikrai ir pavargstu, ir sušlampu, ir išsiterlioju, tačiau džiaugiuosi, kad esu čia, kad galiu tobulėti, mokytis ir dirbti su tokia šaunia ir draugiška komanda, prisidėti prie inovatyvaus, tvaraus bei aplinkai draugiško verslo vystymo. Ūkyje kiekviena diena vis kitokia ir niekada nebūna nuobodu. Kadangi nėra konkrečių instrukcijų, kaip reikia auginti krevetes, daug ką „išrasti“ tenka patiems. 

Mūsų krevetės auga gyvoje ekosistemoje, be jokių antibiotikų bei kitų cheminių medžiagų. Vanduo periodiškai išvalomas ir vis grąžinamas į baseinus (nereikia atpumpuoti naujo). Pati šeriu šiuos vėžiagyvius, matau, kaip jie auginami, todėl drąsiai galiu parekomenduoti kitiems kaip sveiką ir organizmui naudingą produktą, kurį ir pati labai mėgstu.