Dominykas Šalvaitis „Local Ocean“ krevečių fermoje dirba laikinai, tačiau jau dabar tvirtina, kad čia gauta patirtis jam bus labai vertinga ateityje. „Darbo daug, bet viskas labai įdomu, todėl kol kas neturiu laiko galvoti apie nuovargį,“ – sako Dominykas.
Kokia jūsų ankstesnė darbinė patirtis? Ką veikėte gyvenime?
Pastaruosius ketverius metus dirbau virtuvės šefu įvairiuose Lietuvos ir Londono restoranuose ir viešbučiuose. Taip pat jau treti metai vakarų Londono universitete studijuoju kulinarinių menų vadybą, o mano specializacija nukreipta į maisto technologijas. Šiuo metu rašau disertaciją apie agrokultūrą miestų teritorijose, uždaras jos sistemas ir efektyvumą.
Kaip pakliuvote į krevečių fermą?
Grįždamas į Lietuvą jau žinojau apie „Local Ocean“. Parašiau laišką ir paklausiau, ar jiems reikalingas laikinas pagalbinis darbuotojas. Netrukus gavau atsakymą su kvietimu pokalbiui.
Kokios jūsų pareigos?
Oficialiai esu ūkio darbuotojas-vadybininkas. Pradinė mūsų idėja buvo tokia, kad daugiau prisidėsiu prie šios vietos plėtros iš kulinarinės pusės, tačiau teko imtis visokių darbų. Daugiausia esu atsakingas už vandens kokybę ir krevečių priežiūrą, šėrimą, gaudymą, bet darau viską, ką reikia.
Bet šis darbas derinasi su jūsų tolimesniais planais?
Taip, visiškai. Kaip minėjau, studijuoju bakalaurą UK. Magistro studijas tęsiu Švedijoje. Mano kryptis – tvarumo ir aplinkos mokslai. Ateityje save matau dirbantį su maisto technologijomis, jo gavybos sistemomis, panašiomis, kokią matau šioje krevečių fermoje.
Tvarus maisto vartojimas yra tai, be ko mes ateityje niekaip neišsiversime. Deja, kol kas maisto pramonė su tvarumu draugauja mažai. Tie tradiciniai metodai, kaip išgaunamas maistas ir kaip jis vėliau atkeliauja ant mūsų stalo yra neekologiški ir neekonomiški.
Pavyzdžiui, norint gauti 1 kg kiaulienos, reikia sunaudoti apie 6 kg pašarų. Tai švaistymas. Tuo tarpu vėžiagyvių, tokių kaip krevetės, vartojimas maistui žymiai ekonomiškesnis ir draugiškesnis aplinkai. Žinoma, su sąlyga, jei jos auginamos tokiose tvariose uždarose ekosistemose, kaip tai vyksta „Local Ocean“. Būtent prie tokių sistemų vystymo aš ir noriu prisidėti.
Taigi ši jūsų patirtis su krevetėmis yra apgalvotas žingsnis į norimą ateitį. Kas labiausiai patinka fermoje?
Mūsų komanda nėra didelė, ūkyje visi daro viską, todėl galima susipažinti su šiuo darbu iš visų įmanomų pusių. Labai draugiškas kolektyvas. Esu naujokas, visi žino, kad vasarai baigiantis iškeliausiu, tačiau laiko pilnaverčiu komandos nariu. Nė karto nesu girdėjęs jokių „paskui“, „palauk“ ar „neturiu laiko“. Visada sulaukiu pagalbos, jei tik man jos reikia. Taip pat galiu siūlyti, kelti idėjas ir jos bus išklausytos. Tiesa, pasiūlymų daug neturiu, daugiau mokausi iš kitų. Dirbu, o kiekvieną dieną dar ir klausau paskaitų apie krevečių auginimą bioflock sistemose. Naujų dalykų mokymasis mane visą laiką vežė, veža ir veš.
Ar toks režimas nevargina? Kas sunkiausia?
Kažkiek pavargstu, tačiau viskas labai įdomu, todėl net neturiu laiko galvoti apie nuovargį. Sunkiausia buvo aiškiai suprasti, kaip ir kas veikia. Čia bet koks nežymus vandens parametrų pokytis gali stipriai atsispindėti krevečių savijautoje. Viską reikia atsakingai stebėti.
Nepasiilgstate darbo virtuvėje?
Būtent darbas virtuvėje ir nukreipė mane tuo keliu, kuriame esu dabar. Stebėdamas, kaip produktai į restoranus atkeliauja iš tiekėjų, o vėliau pakliūva į lėkštes ant stalų, panorau giliau išsiaiškinti, kaip veikia visa šita grandinė. Maisto kokybė daro tiesioginę įtaką žmonių sveikatai, nuotaikai, aktyvumui, net grožiui. Ši tema man labai įdomi. Perorganizavus maisto produktų išgavimo procesus galima, pakeitus juos tvaresniais, ekonomiškesniais, draugiškesniais aplinkai, galima daryti teigiamą įtaką tiek žmonių gyvenimui, tiek aplinkos gerovei.
Šiuo metu koncentruojuosi į tai, kaip galima būtų pagerinti pašarus mūsų auginamoms krevetėms. Su bendradarbiais net pajuokaujame, kad ir fermoje sugebėjau panaudoti savo „virtuvės šefo geną“. Tik dabar ne žmonėms patiekalus kuriu, o stengiuosi rūpintis skania ir pilnavertiška krevečių mityba.
„Local Ocean“ krevetėms pasisekė, nes mes jas maitiname natūraliai, pašaruose nėra jokių antibiotikų ar kitokių nepageidaujamų priedų. Mūsų darbas – pasirūpinti, kad jos ne tik jaustųsi laimingos, bet ir greitai augtų be jokių cheminių priedų.
Koks pagrindinis įspūdis, kurį su savimi išsinešite, kai reikės palikti „laimingų“ krevečių fermą?
Džiaugiuosi, kad teko išbandyti tokį darnų komandinį darbą, susipažinti su gyvai veikiančia tvaria ekosistema (bioflock), pamatyti, kaip ji kuriama ir palaikoma. Šioje fermoje pagaliau pamačiau, kaip realybėje naudojamos fizikos ir chemijos žinios. Taip pat pamačiau, kad teorija ne visada veikia taip, kaip ji aprašyta, o norint pasiekti tam tikrus rezultatus, reikia aktyvuoti kritinį / kūrybinį mąstymą. Susipažinau su realiai gyvuojančiu tvaraus verslo pavyzdžiu.
——————————————————————————————-
Juozas Malinauskas – vienas iš tų dviejų žmonių, kurie pirmieji ėmėsi darbo krevečių fermoje. Nuo to laiko čia daug kas pasikeitė, tačiau darbams ir naujiems planams galo nematyti.
Juozai, kokios jūsų pareigos?
Esu technologo padėjėjas. Visokie montavimo darbai, sistemų perdarymas, konstrukcijų atnaujinimas ir taisymas – tai mano pareigos. Fermoje sukonstruotos sistemos šiuo metu jau neatitinka reikalavimų, jas reikia atnaujinti, optimizuoti, todėl reikalų į valias. O dar visokių papildomų darbų darbelių atsiranda.
Taigi tai daugiau techninis darbas?
Ir techninis, ir kūrybinis. Gaunu nurodymus, ką reikia pasiekti, kaip turėtų atrodyti rezultatas, o kokiu būdu tą rezultatą gauti – va, čia jau reikia pagalvoti. Mes savo technologijas kuriame patys, nėra nuo ko nusižiūrėti. Todėl ir fiziškai padirbėti tenka, ir smegeninę pasukti.
Kaip čia įsidarbinote?
Esu baigęs mechanizatorių fakultetą Žemės ūkio akademijoje. Savo priešpaskutinėje darbovietėje išdirbau apie 7-8 metus. Darėsi nuobodu, jutau, kad nejudu į priekį, darbas tapo nemalonia prievole. Todėl pradėjau dairytis kito, nagrinėti skelbimus ir siuntinėti CV. Mane pakvietė į pokalbį, pasirodžiau tinkamas. Tuo metu rinkausi iš dviejų pasiūlymų ir šitas man buvo įdomesnis.
Pradėjote dirbti tada, kai ši ferma tik startavo. Koks buvo didžiausias iššūkis?
Jau po savaitės išsigandau, kad nepajėgsiu atlikti tiek visko, kiek iš manęs tikimasi. Patirties turiu, darbo nebijau, bet rankos tik dvi. Tuo metu buvome dviese – aš ir technologas Mantas. Viską reikėjo perdaryti ir visi darbai gulė ant mūsų pečių. Sukausi kaip voverė rate, dirbau net be pietų pertraukų ir mačiau, kad nespėju.
Prisimenu, kaip visas mozotas iššokau iš baseino, nudrožiau tiesiai pas direktorių ir pasakiau, kad pasiduodu ir noriu išeiti. Jis mane nuramino, kad viskas gerai ir kad nereikia nervintis. Taip ir likau.
Nesigailite?
Oi, tikrai ne. Krūvis čia didelis, dirbu 5 dienas po 8 ir daugiau valandų – bet perkūniškai įdomu! Jokios monotonijos mūsų darbotvarkėje nerasite, o dabar jau ir kolektyvas didesnis, todėl viskas stojasi į savo vietas.
Kas labiausiai patinka?
Ta kūrybiškoji darbo dalis. Viską statome, kuriame patys. Dirbti reikia ir raumenimis, ir smegenimis. Aišku, būna, kad konstruoji ir matai, jog nieko neišeis. Tada tenka iš naujo permąstyti, perdaryti. Nervas suima kuriam laikui, tačiau, kai matai, kad veikia, kad tavo darbas duoda norimus rezultatus – tada tikrai jautiesi savimi patenkintas.
Esate ragavęs fermoje išaugintų krevečių? Ar jos tikrai skanesnės?
Krevečių aš buvau ragavęs, tačiau šaldytų. Nepatiko visiškai. Kai direktorius pirmą kartą pasiūlė paragauti mūsiškių, atsisakiau, paaiškinau, kad nemėgstu. Paskui iš bendradarbių vis girdėdavau, kad labai skanu, kad tikrai skiriasi nuo atvežtinių. Man darėsi vis smalsiau. Kai kitą kartą mums dalijo krevetes, savo dalies nebeatsisakiau, o parsinešiau namo paragauti. Galiu patvirtinti, kad tikrai labai skanu, o su anomis, mano kažkada ragautomis, nėra nė ko lyginti.
______________________________________________________________________________
Mantas Brazauskas: 80 procentų mano darbo yra kūryba, o tai veža!
Šįkart kviečiame susipažinti su žmogumi, be kurio krevečių ferma kaipmat nustotų funkcionuoti. Mantas Brazauskas su mumis dirba nuo 2018 metų ir yra atsakingas praktiškai už viską.
Mantai, kokios jūsų pareigos?
Esu technologas, projektų vadovas, krevečių auginimo technologijos kūrėjas ir kitoks specialistas, kokio tik reikia fermai. Baigiau akvakultūros technologijų bakalauro studijas VDU Žemės ūkio akademijoje. Jau mokydamasis dirbau Norvegijos kapitalo įmonėje žuvų auginimo specialistu. Vėliau toji įmonė persikėlė į Klaipėdą ir man su ja tapo nepakeliui. Kaip tik tada „Local Ocean“ ieškojo technologo, paskambino į universitetą, o aš pasirodžiau tinkamas.
Šiuo metu esu atsakingas už tinkamą fermos sistemų funkcionavimą, jų tobulinimą, visų darbuotojų darbo organizavimą, klaidų analizavimą, taip pat darbų, kuriuos reikės atlikti ateityje, planavimą.
Kas labiausiai patinka šiame darbe?
Įprastos, jau atidirbtos technologijos man neįdomios. Krevečių fermoje vyksta nuolatinė kūryba. Rutiniški darbai apima apie 20 procentų visos mano veiklos. Šita sritis nėra tokia, kur galima gauti išsamias instrukcijas, pasižiūrėti, kaip daro kiti ir tai atkartoti.
Kokie pagrindiniai sunkumai?
Kaip sakiau, mes patys kuriame visą technologiją. Teorinės medžiagos apie krevetes ir jų auginimą yra, tačiau ji negali būti taikoma 100 procentų. Reikia analizuoti tą medžiagą, remtis jau turima patirtimi ir daryti sprendimus. Ši darbo dalis ne tik sunkiausia, bet ir įdomiausia.
Taip pat tai didžiulė atsakomybė. Mūsų fermoje klaidos kainuoja brangiai, geriau, kad jų nebūtų, tačiau situacijų pasitaiko visokių. Iškilus bėdoms ar nesklandumams, visos durys atsidaro į mano pusę, visi skambučiai taip pat skirti man – nes juk aš esu viso proceso koordinatorius. Na, bet juk taip ir vyksta augimas. Per tokius iššūkius išsivysto teisingas kritinis mąstymas, naudingas ne tik krevečių fermoje, bet ir kitose gyvenimo srityse.
Ar nebūna, kad net laisvą dieną reikia keltis ir skubėti gelbėti padėties?
Dažnai atlieku konsultacijas telefonu, tačiau tenka ir nuvažiuoti. Todėl net ir per išeigines stengiuosi per daug nenutolti nuo darbovietės.
Koks buvo didžiausias iššūkis?
Tikriausiai tas, kad atėjęs dirbti, radau tik fermos kontūrus ir neteisingai sukonstruotas sistemas. Beveik viską reikėjo perdaryti. Pats montavau rezervuarus, keičiau vamzdymus. Kliuvo visokių darbų, tačiau dabar puikiai gaudausi, kas ir kur padaryta bei kaip veikia.
Kas labiausiai patiko šiame darbe?
Ypatingai sužavėjo šio verslo siekis išlikti darnoje su aplinka. Iki įsidarbinant čia, sunkiai įsivaizdavau, kad įmanomos tokios sistemos, kurios į aplinką išmestų 0 procentų atliekų. Mes jų šiek tiek išmetame, tačiau matau, kad galime ir tą 0 pasiekti. Net ir panaudoto vandens iš rezervuarų neišpilame, išvalome ir jame vėl gali augti krevetės.
Taip pat labai gera matyti savo darbo rezultatus, suprasti, kad galime pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad mūsų sistemos veikia, kad sugebame Lietuvoje užauginti aukštos kokybės krevetes ir tiekti jas vartotojams. Būna, kad pirkėjai atvyksta tiesiai į fermą. Tenka pačiam gaudyti vėžiagyvius, juos pakuoti ir atiduoti į rankas.
Krevetes tiekiame atšaldytas lede. Nuo pagavimo iki atidavimo klientui dažnai praeina vos valanda (jei tiekiame į prekybos centrą, užtrunka kiek ilgiau). Šviežesnio produkto ir būti negali. Skanumėlis!
—————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-
ŠOKIRUOJANTI TIESA APIE KREVEČIŲ ŪKIUS
Video reportažai: