Dominykas Šalvaitis „Local Ocean“ krevečių fermoje dirba laikinai, tačiau jau dabar tvirtina, kad čia gauta patirtis jam bus labai vertinga ateityje. „Darbo daug, bet viskas labai įdomu, todėl kol kas neturiu laiko galvoti apie nuovargį,“ – sako Dominykas.
Kokia jūsų ankstesnė darbinė patirtis? Ką veikėte gyvenime?
Pastaruosius ketverius metus dirbau virtuvės šefu įvairiuose Lietuvos ir Londono restoranuose ir viešbučiuose. Taip pat jau treti metai vakarų Londono universitete studijuoju kulinarinių menų vadybą, o mano specializacija nukreipta į maisto technologijas. Šiuo metu rašau disertaciją apie agrokultūrą miestų teritorijose, uždaras jos sistemas ir efektyvumą.
Kaip pakliuvote į krevečių fermą?
Grįždamas į Lietuvą jau žinojau apie „Local Ocean“. Parašiau laišką ir paklausiau, ar jiems reikalingas laikinas pagalbinis darbuotojas. Netrukus gavau atsakymą su kvietimu pokalbiui.
Kokios jūsų pareigos?
Oficialiai esu ūkio darbuotojas-vadybininkas. Pradinė mūsų idėja buvo tokia, kad daugiau prisidėsiu prie šios vietos plėtros iš kulinarinės pusės, tačiau teko imtis visokių darbų. Daugiausia esu atsakingas už vandens kokybę ir krevečių priežiūrą, šėrimą, gaudymą, bet darau viską, ką reikia.
Bet šis darbas derinasi su jūsų tolimesniais planais?
Taip, visiškai. Kaip minėjau, studijuoju bakalaurą UK. Magistro studijas tęsiu Švedijoje. Mano kryptis – tvarumo ir aplinkos mokslai. Ateityje save matau dirbantį su maisto technologijomis, jo gavybos sistemomis, panašiomis, kokią matau šioje krevečių fermoje.
Tvarus maisto vartojimas yra tai, be ko mes ateityje niekaip neišsiversime. Deja, kol kas maisto pramonė su tvarumu draugauja mažai. Tie tradiciniai metodai, kaip išgaunamas maistas ir kaip jis vėliau atkeliauja ant mūsų stalo yra neekologiški ir neekonomiški.
Pavyzdžiui, norint gauti 1 kg kiaulienos, reikia sunaudoti apie 6 kg pašarų. Tai švaistymas. Tuo tarpu vėžiagyvių, tokių kaip krevetės, vartojimas maistui žymiai ekonomiškesnis ir draugiškesnis aplinkai. Žinoma, su sąlyga, jei jos auginamos tokiose tvariose uždarose ekosistemose, kaip tai vyksta „Local Ocean“. Būtent prie tokių sistemų vystymo aš ir noriu prisidėti.
Taigi ši jūsų patirtis su krevetėmis yra apgalvotas žingsnis į norimą ateitį. Kas labiausiai patinka fermoje?
Mūsų komanda nėra didelė, ūkyje visi daro viską, todėl galima susipažinti su šiuo darbu iš visų įmanomų pusių. Labai draugiškas kolektyvas. Esu naujokas, visi žino, kad vasarai baigiantis iškeliausiu, tačiau laiko pilnaverčiu komandos nariu. Nė karto nesu girdėjęs jokių „paskui“, „palauk“ ar „neturiu laiko“. Visada sulaukiu pagalbos, jei tik man jos reikia. Taip pat galiu siūlyti, kelti idėjas ir jos bus išklausytos. Tiesa, pasiūlymų daug neturiu, daugiau mokausi iš kitų. Dirbu, o kiekvieną dieną dar ir klausau paskaitų apie krevečių auginimą bioflock sistemose. Naujų dalykų mokymasis mane visą laiką vežė, veža ir veš.
Ar toks režimas nevargina? Kas sunkiausia?
Kažkiek pavargstu, tačiau viskas labai įdomu, todėl net neturiu laiko galvoti apie nuovargį. Sunkiausia buvo aiškiai suprasti, kaip ir kas veikia. Čia bet koks nežymus vandens parametrų pokytis gali stipriai atsispindėti krevečių savijautoje. Viską reikia atsakingai stebėti.
Nepasiilgstate darbo virtuvėje?
Būtent darbas virtuvėje ir nukreipė mane tuo keliu, kuriame esu dabar. Stebėdamas, kaip produktai į restoranus atkeliauja iš tiekėjų, o vėliau pakliūva į lėkštes ant stalų, panorau giliau išsiaiškinti, kaip veikia visa šita grandinė. Maisto kokybė daro tiesioginę įtaką žmonių sveikatai, nuotaikai, aktyvumui, net grožiui. Ši tema man labai įdomi. Perorganizavus maisto produktų išgavimo procesus galima, pakeitus juos tvaresniais, ekonomiškesniais, draugiškesniais aplinkai, galima daryti teigiamą įtaką tiek žmonių gyvenimui, tiek aplinkos gerovei.
Šiuo metu koncentruojuosi į tai, kaip galima būtų pagerinti pašarus mūsų auginamoms krevetėms. Su bendradarbiais net pajuokaujame, kad ir fermoje sugebėjau panaudoti savo „virtuvės šefo geną“. Tik dabar ne žmonėms patiekalus kuriu, o stengiuosi rūpintis skania ir pilnavertiška krevečių mityba.
„Local Ocean“ krevetėms pasisekė, nes mes jas maitiname natūraliai, pašaruose nėra jokių antibiotikų ar kitokių nepageidaujamų priedų. Mūsų darbas – pasirūpinti, kad jos ne tik jaustųsi laimingos, bet ir greitai augtų be jokių cheminių priedų.
Koks pagrindinis įspūdis, kurį su savimi išsinešite, kai reikės palikti „laimingų“ krevečių fermą?
Džiaugiuosi, kad teko išbandyti tokį darnų komandinį darbą, susipažinti su gyvai veikiančia tvaria ekosistema (bioflock), pamatyti, kaip ji kuriama ir palaikoma. Šioje fermoje pagaliau pamačiau, kaip realybėje naudojamos fizikos ir chemijos žinios. Taip pat pamačiau, kad teorija ne visada veikia taip, kaip ji aprašyta, o norint pasiekti tam tikrus rezultatus, reikia aktyvuoti kritinį / kūrybinį mąstymą. Susipažinau su realiai gyvuojančiu tvaraus verslo pavyzdžiu.
——————————————————————————————-