Juozas Malinauskas – vienas iš tų dviejų žmonių, kurie pirmieji ėmėsi darbo krevečių fermoje. Nuo to laiko čia daug kas pasikeitė, tačiau darbams ir naujiems planams galo nematyti.
Juozai, kokios jūsų pareigos?
Esu technologo padėjėjas. Visokie montavimo darbai, sistemų perdarymas, konstrukcijų atnaujinimas ir taisymas – tai mano pareigos. Fermoje sukonstruotos sistemos šiuo metu jau neatitinka reikalavimų, jas reikia atnaujinti, optimizuoti, todėl reikalų į valias. O dar visokių papildomų darbų darbelių atsiranda.
Taigi tai daugiau techninis darbas?
Ir techninis, ir kūrybinis. Gaunu nurodymus, ką reikia pasiekti, kaip turėtų atrodyti rezultatas, o kokiu būdu tą rezultatą gauti – va, čia jau reikia pagalvoti. Mes savo technologijas kuriame patys, nėra nuo ko nusižiūrėti. Todėl ir fiziškai padirbėti tenka, ir smegeninę pasukti.
Kaip čia įsidarbinote?
Esu baigęs mechanizatorių fakultetą Žemės ūkio akademijoje. Savo priešpaskutinėje darbovietėje išdirbau apie 7-8 metus. Darėsi nuobodu, jutau, kad nejudu į priekį, darbas tapo nemalonia prievole. Todėl pradėjau dairytis kito, nagrinėti skelbimus ir siuntinėti CV. Mane pakvietė į pokalbį, pasirodžiau tinkamas. Tuo metu rinkausi iš dviejų pasiūlymų ir šitas man buvo įdomesnis.
Pradėjote dirbti tada, kai ši ferma tik startavo. Koks buvo didžiausias iššūkis?
Jau po savaitės išsigandau, kad nepajėgsiu atlikti tiek visko, kiek iš manęs tikimasi. Patirties turiu, darbo nebijau, bet rankos tik dvi. Tuo metu buvome dviese – aš ir technologas Mantas. Viską reikėjo perdaryti ir visi darbai gulė ant mūsų pečių. Sukausi kaip voverė rate, dirbau net be pietų pertraukų ir mačiau, kad nespėju.
Prisimenu, kaip visas mozotas iššokau iš baseino, nudrožiau tiesiai pas direktorių ir pasakiau, kad pasiduodu ir noriu išeiti. Jis mane nuramino, kad viskas gerai ir kad nereikia nervintis. Taip ir likau.
Nesigailite?
Oi, tikrai ne. Krūvis čia didelis, dirbu 5 dienas po 8 ir daugiau valandų – bet perkūniškai įdomu! Jokios monotonijos mūsų darbotvarkėje nerasite, o dabar jau ir kolektyvas didesnis, todėl viskas stojasi į savo vietas.
Kas labiausiai patinka?
Ta kūrybiškoji darbo dalis. Viską statome, kuriame patys. Dirbti reikia ir raumenimis, ir smegenimis. Aišku, būna, kad konstruoji ir matai, jog nieko neišeis. Tada tenka iš naujo permąstyti, perdaryti. Nervas suima kuriam laikui, tačiau, kai matai, kad veikia, kad tavo darbas duoda norimus rezultatus – tada tikrai jautiesi savimi patenkintas.
Esate ragavęs fermoje išaugintų krevečių? Ar jos tikrai skanesnės?
Krevečių aš buvau ragavęs, tačiau šaldytų. Nepatiko visiškai. Kai direktorius pirmą kartą pasiūlė paragauti mūsiškių, atsisakiau, paaiškinau, kad nemėgstu. Paskui iš bendradarbių vis girdėdavau, kad labai skanu, kad tikrai skiriasi nuo atvežtinių. Man darėsi vis smalsiau. Kai kitą kartą mums dalijo krevetes, savo dalies nebeatsisakiau, o parsinešiau namo paragauti. Galiu patvirtinti, kad tikrai labai skanu, o su anomis, mano kažkada ragautomis, nėra nė ko lyginti.
______________________________________________________________________________