Mantas Brazauskas: 80 procentų mano darbo yra kūryba, o tai veža!

Šįkart kviečiame susipažinti su žmogumi, be kurio krevečių ferma kaipmat nustotų funkcionuoti. Mantas Brazauskas su mumis dirba nuo 2018 metų ir yra atsakingas praktiškai už viską.

Mantai, kokios jūsų pareigos?

Esu technologas, projektų vadovas, krevečių auginimo technologijos kūrėjas ir kitoks specialistas, kokio tik reikia fermai. Baigiau akvakultūros technologijų bakalauro studijas VDU Žemės ūkio akademijoje. Jau mokydamasis dirbau Norvegijos kapitalo įmonėje žuvų auginimo specialistu. Vėliau toji įmonė persikėlė į Klaipėdą ir man su ja tapo nepakeliui. Kaip tik tada „Local Ocean“ ieškojo technologo, paskambino į universitetą, o aš pasirodžiau tinkamas.

Šiuo metu esu atsakingas už tinkamą fermos sistemų funkcionavimą, jų tobulinimą, visų darbuotojų darbo organizavimą, klaidų analizavimą, taip pat darbų, kuriuos reikės atlikti ateityje, planavimą.

Kas labiausiai patinka šiame darbe?

Įprastos, jau atidirbtos technologijos man neįdomios. Krevečių fermoje vyksta nuolatinė kūryba. Rutiniški darbai apima apie 20 procentų visos mano veiklos. Šita sritis nėra tokia, kur galima gauti išsamias instrukcijas, pasižiūrėti, kaip daro kiti ir tai atkartoti.

Kokie pagrindiniai sunkumai?

Kaip sakiau, mes patys kuriame visą technologiją. Teorinės medžiagos apie krevetes ir jų auginimą yra, tačiau ji negali būti taikoma 100 procentų. Reikia analizuoti tą medžiagą, remtis jau turima patirtimi ir daryti sprendimus. Ši darbo dalis ne tik sunkiausia, bet ir įdomiausia.

Taip pat tai didžiulė atsakomybė. Mūsų fermoje klaidos kainuoja brangiai, geriau, kad jų nebūtų, tačiau situacijų pasitaiko visokių. Iškilus bėdoms ar nesklandumams, visos durys atsidaro į mano pusę, visi skambučiai taip pat skirti man – nes juk aš esu viso proceso koordinatorius. Na, bet juk taip ir vyksta augimas. Per tokius iššūkius išsivysto teisingas kritinis mąstymas, naudingas ne tik krevečių fermoje, bet ir kitose gyvenimo srityse.

Ar nebūna, kad net laisvą dieną reikia keltis ir skubėti gelbėti padėties?

Dažnai atlieku konsultacijas telefonu, tačiau tenka ir nuvažiuoti. Todėl net ir per išeigines stengiuosi per daug nenutolti nuo darbovietės.

Koks buvo didžiausias iššūkis?

Tikriausiai tas, kad atėjęs dirbti, radau tik fermos kontūrus ir neteisingai sukonstruotas sistemas. Beveik viską reikėjo perdaryti. Pats montavau rezervuarus, keičiau vamzdymus. Kliuvo visokių darbų, tačiau dabar puikiai gaudausi, kas ir kur padaryta bei kaip veikia.

Kas labiausiai patiko šiame darbe?

Ypatingai sužavėjo šio verslo siekis išlikti darnoje su aplinka. Iki įsidarbinant čia, sunkiai įsivaizdavau, kad įmanomos tokios sistemos, kurios į aplinką išmestų 0 procentų atliekų. Mes jų šiek tiek išmetame, tačiau matau, kad galime ir tą 0 pasiekti. Net ir panaudoto vandens iš rezervuarų neišpilame, išvalome ir jame vėl gali augti krevetės.

Taip pat labai gera matyti savo darbo rezultatus, suprasti, kad galime pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad mūsų sistemos veikia, kad sugebame Lietuvoje užauginti aukštos kokybės krevetes ir tiekti jas vartotojams. Būna, kad pirkėjai atvyksta tiesiai į fermą. Tenka pačiam gaudyti vėžiagyvius, juos pakuoti ir atiduoti į rankas.

Krevetes tiekiame atšaldytas lede. Nuo pagavimo iki atidavimo klientui dažnai praeina vos valanda (jei tiekiame į prekybos centrą, užtrunka kiek ilgiau). Šviežesnio produkto ir būti negali. Skanumėlis!

—————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-